Vis dažniau darbdaviai susiduria su situacija, kai investuoja į darbuotojo kvalifikacijos kėlimą, apmoka brangius mokymus, o netrukus po to darbuotojas palieka darbovietę. Kyla klausimas: ar darbdavys gali reikalauti grąžinti mokymosi išlaidas arba išskaičiuoti jas iš darbo užmokesčio? Valstybinė darbo inspekcija (VDI) paaiškina, kokiais atvejais tai galima padaryti teisėtai.

Išskaitos – tik įstatyme numatytais atvejais

Darbo kodekso 150 str. yra įtvirtintas baigtinis išskaitų iš darbo užmokesčio sąrašas. Tai reiškia, kad darbdavys negali savo nuožiūra nuspręsti, kokias sumas ir už ką gali atskaityti iš darbuotojo atlyginimo. Leistinos išskaitos apima tik šias situacijas:

• darbdavio perduotų, bet darbuotojo nepanaudotų pagal paskirtį pinigų grąžinimą;
• permokų, atsiradusių dėl skaičiavimo klaidų, grąžinimą;
• žalos atlyginimą, jei ji padaryta dėl darbuotojo kaltės;
• atostoginių grąžinimą už suteiktas atostogas, viršijančias įgytą teisę, jei darbo sutartis nutraukiama darbuotojo iniciatyva be svarbių priežasčių (DK 55 str.) arba dėl jo kaltės darbdavio iniciatyva (DK 58 str.).

Tai reiškia, kad išskaitos dėl mokymosi išlaidų, kurios nėra numatytos šiame sąraše, negali būti išskaičiuotos iš darbuotojo darbo užmokesčio.

Ką privalo žinoti darbdavys dėl išskaitų procedūros

„Net jei išskaitos atitinka vieną iš minėtų atvejų, jos negali būti atliekamos savavališkai, – akcentuoja kancleris Šarūnas Orlavičius. – Darbdavys privalo įforminti tokį sprendimą atskiru dokumentu – įsakymu, sprendimu ar nurodymu, ir jo kopiją perduoti darbuotojui, o darbuotojas, nesutikdamas su tokia išskaita, turi teisę per 3 mėnesius kreiptis į darbo ginčų komisiją.“

Mokymosi išlaidų grąžinimas – tik iš anksto susitarus

Tam, kad darbdavys galėtų tikėtis atgauti mokymosi išlaidas, privaloma su darbuotoju sudaryti aiškų susitarimą dėl mokymosi išlaidų kompensavimo, kaip tai numatyta Darbo kodekso 37 str. Toks susitarimas turi atitikti šias sąlygas:

• darbo sutartis nutraukiama darbuotojo iniciatyva be svarbių priežasčių (DK 55 str.) arba darbdavio iniciatyva dėl darbuotojo kaltės (DK 58 str.);
• mokymosi išlaidos buvo skirtos darbuotojo žinioms ar gebėjimams, viršijantiems jo pareigoms keliamus reikalavimus, tobulinti, t. y. ne baziniam apmokymui, būtinam darbui atlikti;
• išlaidos buvo patirtos ne anksčiau kaip prieš dvejus metus iki darbo sutarties pasibaigimo, nebent kolektyvinėje sutartyje nustatytas ilgesnis – iki trejų metų – terminas.

Jei darbuotojas studijuoja – papildomos sąlygos

Jeigu darbuotojas savo iniciatyva siekia bakalauro, magistro ar profesinės kvalifikacijos pagal formaliojo profesinio mokymo programas, darbdavys gali padengti visas ar dalį studijų išlaidų. „Tokiu atveju šalys papildomai gali susitarti, kad darbuotojas negalės nutraukti darbo sutarties savo iniciatyva be svarbių priežasčių tol, kol tęsia darbdavio lėšomis apmokėtas studijas, ir dar trejus metus po jų pabaigos, kitaip turės atlyginti darbdavio patirtas išlaidas“, – pabrėžia Š. Orlavičius.

Apmokyti dirbti darbuotoją – darbdavio pareiga

VDI pabrėžia, kad darbdavys privalo apmokyti darbuotoją tiek, kiek tai būtina darbo funkcijoms atlikti – tai yra darbdavio pareiga, o ne papildoma paslauga. Už tokius privalomus mokymus darbuotojui pareiga atlyginti išlaidas negali kilti.

Norėdami apsisaugoti nuo nenumatytų situacijų, darbdaviai turėtų iš anksto ir aiškiai susitarti dėl mokymosi išlaidų kompensavimo, įforminti šiuos susitarimus raštu ir užtikrinti, kad jie neprieštarautų Darbo kodekso nuostatoms. Priešingu atveju bandymai susigrąžinti išlaidas gali būti pripažinti neteisėtais.